M / mīro
verb transitive #1465

mīro

2nd PP mīrāre · conj. 1st
to wonder
v. a., to wonder (ante-class. collat. form of miror): quid miras? Varr. ap. Non. 480, 30: aut ambos mira aut noli mirare de eodem, id. ib. 32: si studium mirabis, Pompon. ib. 474, 25 (Com. Rel. v. 108 Rib.).—
Part.: mīrātus, a, um, in pass. signif. (post-class.): miratā virginis arte,…
Part.: mīrātus, a, um, in pass. signif. (post-class.): miratā virginis arte, Juvenc. 3, 58.